20/09/2025
Daugelis dar gerai prisimena garsųjį prancūzų aktorių Žaną Marė. Jį dievino milijonai moterų visame pasaulyje, o pats jis buvo be galo atsidavęs šunims. Ištikimiausias jo bičiulis tapo Mulukas – paprastas benamis šuo, kurį aktorius priglaudė Antrojo pasaulinio karo metu.
Gyvūnas buvo pririštas prie medžio, atrodė neramus ir netgi piktas, tačiau tai Marė nė kiek nesustabdė. Jis atrišo vargšą ir nuo tos akimirkos jie nebeišsiskyrė. Vėliau paaiškėjo, kad šuo gyveno Kompjeno miestelyje, kur buvo vadinamas Lulu. Marė praminė jį Mulu arba Muluku.
Šis keturkojis draugas pasirodė esąs nepaprastai sumanus ir jautrus, o neretai ir padėdavo savo šeimininkui išsisukti iš keblių situacijų. Kartą, savanoriaudamas Prancūzijos Pasipriešinime, Marė dviračiu važiavo per vokiečių okupuotą Paryžių, o šuo bėgo šalia. Priekyje laukė vokiečių policijos postas, kur buvo tikrinami visi be išimties. Aktorius tuo metu turėjo ilgesnius plaukus, reikalingus vaidmeniui „Andromachoje“, ir vilkėjo ryškiai mėlyną kostiumą. Mulukas pašoko jam ant pečių ir įsitaisė aplink kaklą tarsi kailinis apykaklė. Marė beliko užsidėti kvailiausią ir nuolankiausią išraišką, kad atrodytų kuo bejėgiškesnis. To pakako, kad vokiečiai jo nebekliudytų ir praleistų be patikros.
Vieną dieną Marė pasiūlė draugui Žanui Kokto panaudoti Muluko išvaizdą įkvėpimui kuriant pabaisos personažą filme „Gražuolė ir pabaisa“. Jis nuėjo pas garsųjį Paryžiaus perukų meistrą Pontė, prieš tai iššukavęs šunį ir surinkęs jo kailį. Meistras atliko kruopštų darbą, ir greitai šiurkščia vilna padengta kaukė su tragiška išraiška puikiai įsiliejo į kino personažo įvaizdį. Vėliau Mulukas kartu su šeimininku pasirodė ir filme „Amžinasis sugrįžimas“.
Aršiausios Marė gerbėjos puikiai pažinojo Muluko išvaizdą, todėl neretai pasitelkdavo jį, kad minioje surastų savo dievinamą aktorių. Pats Marė šunį mylėjo be galo ir nė kiek nesivaržė kartu su juo keliauti net metro, nors ten gyvūnai buvo griežtai draudžiami. Prie įėjimo Mulukas atsistodavo ant užpakalinių kojų, šeimininkas jį apvyniodavo paltu ir laikydavo vertikaliai, kol jie pereidavo pro užkardą. Vagone šuo slėpdavosi po sėdynėmis.
Lemtingą dieną, kai mirė garsusis boksininkas Marselis Serdanas, šuns sveikata ėmė sparčiai blogėti. Jis pradėjo kosėti, dusliai karkti. Sielvartaujantis Marė paskambino veterinarui ir susitarė dėl apžiūros. Nors gėdijosi savo ašarų, jų neslėpė.
Veterinaras nustatė diagnozę – širdies astma, ilga ir sunki liga.
Per ateinančius dvejus metus Marė niekada neišsiskirdavo su sergančiu Muluku – visur nešdavosi ir vaistinėlę su švirkštu, kamparu, vata bei eteriu. Šuo dažnai prarasdavo sąmonę, tad tekdavo jį gaivinti.
Kai Mulukas visai nusilpo, aktorius rimtai svarstė įsigyti uždarą vaikišką vežimėlį, kad galėtų jame vežioti draugą. Tačiau įkyrūs reporteriai būtų šią istoriją pavertę pajuokos objektu. Todėl Marė nusipirko nedidelį sklypą Marne-la-Kokete, pasamdė statybininkus ir sodininkus.
Deja, Mulukas nesulaukė naujojo namo pabaigos. Jis mirė anksčiau, kaip tai dažnai daro šunys ir katės – išėjo į lauką ir ten iškeliavo anapilin. Ar reikia sakyti, kokį skausmą patyrė Žanas Marė, netekęs ištikimo bičiulio? Apie tai jis tylėjo su visais, išskyrus pačius artimiausius, beveik metus.
