11/06/2026
Mersiukui su naujais batukais ir griežta dieta sekasi taip gerai, kad šiandien vaikinas nusprendė parodyti, ką apie tą dietą galvoja 😀
Peršoko per piemenuką ir paknopstom nulėkė pas draugelį ėsti žolės.
Ne šiaip sau lėtai nuėjo. Ne. Būtent nulėkė 😀
Teko gaudyti ir vesti atgal į jo uždarą levadėlę, o jis į mane žiūrėjo tokiu snukučiu, lyg būčiau padariusi didžiausią gyvenimo neteisybę.
Ir tiesą sakant, vakar kaip tik su drauge kalbėjome apie tai, kokia tai neteisinga liga.
Nes žirgui labai sunku paaiškinti, kodėl negalima to, ko jis labiausiai nori.
Juk pievoje pilna žalios, kvapnios žolės. Draugai ją ėda. O tu stovi aptvare ir gali tik žiūrėti.
Sergant laminitu ar turint medžiagų apykaitos problemų, net ir trumpas pasiganymas gali pakelti insulino kiekį kraujyje. Tada vėl atsiranda skausmas, vėl sunkiau judėti.
Labai panašiai kaip žmogui, sergančiam diabetu. Žinai, kad kažko negalima, bet tai vis tiek nereiškia, kad to nesinori.
Todėl dabar gyvename mažų pergalių etape.
Ir šiandienos pergalė buvo ne pabėgimas 😀
Pergalė buvo ta, kad Mersiukas apskritai sugebėjo taip greitai bėgti.
Nes dar visai neseniai labiausiai norėjau ne to, kad jis lakstytų po pievas, o kad jam tiesiog neskaudėtų.
Kartais gyvenant su žirgais labai greitai pripranti prie progreso ir pradedi norėti vis daugiau.
Bet tokios dienos primena sustoti ir pasidžiaugti tuo, kas jau pasiekta.
Todėl dabar tikiuosi, kad pavyks atrasti tokį balansą, jog bent trumpam rytais galėtume jį išleisti pasiganyti nekenkiant jo sveikatai.
O kol kas džiaugiuosi tuo, kad jis turi energijos, noro gyventi ir, panašu, vis dar labai stiprią meilę žolei. 😀
O ar jūsų gyvūnai irgi yra kada nors taip atkakliai siekę to, ko jiems negalima, kad net teko žavėtis jų išradingumu?
