06/10/2023
Vis vilkinau laiką, nes sunku apie ją rašyti, nors greitai sukaks jau dveji metai, kai jos nebėra. Ji buvo Uba, BuBu, kartais Bauskė arba Busiukas. Ji buvo Uba Fala love‘a.
Pamenu, kai pamačiau, kokią veisimo kombinaciją sugalvojo Magda (Ubos veisėja) – pradėjau prašyti, kad viena kalytė atkeliautų į mūsų namus. Tokių prašančių buvo daug, iš visų pasaulio kampelių. Kas domisi veimais, žino, koks Ubos tėvas ir mama, kokią reikšmę tuo metu Europos veimams turėjo Fala love‘a veislynas.
Aš kasdien rašiau Magdai, o ji man kantriai atrašinėjo, kad reikia palaukti, kol gims šuniukai ir kiek jų bus. Man buvo nesvarbu, kuri iš „gerumo“ eilės kalytė man atiteks, nes man svarbiausia kilmė. Tas popierius, kur surašyti tėvai, seneliai ir protėviai.
Ubos aš nesirinkau. Gavau žinutę, kad yra kalytė, kuri gali būti mano – man to pakako. Vėliau sužinojau, kad tai Magda mane pasirinko iš daugelio norinčių ir jai už tą pasirinkimą esu be galo dėkinga.
O Uba buvo mano sielos šuo, į pasaulį žvelgiantis mano akimis. Tai ji parodė, kad su veimais gyventi gali būti visai paprasta, kad ne nuovargis, ne iškrovos lemia šuns elgesį, o stipri, stabili psichika. Per visą gyvenimą ji nesugriaužė nei vieno daikto namuose, niekada necypė paliekama ir nereikalavo iškrovos, kai sirgdavau ir kelias savaites ją išleisdavau kelioms minutėms į kiemą. Jai buvo gera ir medžioklėje ir ant sofos, ir šaltame pavasario vanenyje, ir po minkštais patalais. Ji niekada nereikalavo dėmesio, kai dirbdavau, bet džiaugdavosi kiekviena išlaukta minute, skirta tik jai.
Ji buvo labai mano. Ko gero labiausiai.
Nuo tada kai jos nebėra, vis žvalgausi į dangų ir ieškau jos akių – žvaigždžių spalvos akių. Kompiuterio „stalčiuje“ guli knyga, kurioje Uba gyva, tokia, kokią ją prisimenu. Vis dar neprisiverčiu jos perskaityti ir suredaguoti.
Laikas negydo. Laikas ilgesį augina – nes gal tik kartą gyvenimas suteikia progą turėti šunį, savo sielos atspindį.
Uba mano veislyno pradininkė. Visi „Jotvos“ šuniukai yra jos vaikai arba anūkai.
