19/08/2025
Birželio 17 d. vakarą radau jį išmestą iš lizdo, kuriame liko jo brolis ir sesuo. Gandriukui pasisekė, nes pirmasis jo "skrydis" iš tėvų lizdo baigėsi sėkmingai - be lūžių ir tai, kad jį pirma radau aš, o ne mano gauruotieji, keturkojai, draugai. Jis buvo labai nusilpęs, sušalęs ir išsigandęs.
Savaitę namie misdamas žuvim greitai atgavo jėgas. Alkanas kviesdavo mus savo džergždžiančiu balsu ir gavęs žuvį atsidėkodavo kalendamas snapu.
Netrukus susukom jam lizdą lauke, slyvoje, visai šalia tėvų ir brolių. Ir toliau nešiojom jam visokias gėrybes, saugojom nuo didžiųjų liūčių, kaitros ir plėšriųjų paukščių. Gandriukas greitai stypo ir tvirtėjo.
Kadangi mūsų lizdas nebuvo didelis, iškeldavom jį pramankštinti savo ilgas, laibas ir tirtančias kojas, tad sulaiku jis išmoko vaikščioti, o vėliau ir stiprinti sparnus.
Skraidyti pradžioje sekėsi visaip. 😅
Bet atkaklumas ir pamokos ilgainiui davė vaisių. Jis pradėjo skraidyti.❤️
Tiesa, tėvai vaikštinėdami šalia, iš savo teritorijos, gandriuko nevijo ir visad su susidomėjimu stebėdavo jo ir mūsų tarpusavio bendravimą ir ryšį, priešingai nei jo brolis ir sesuo, kurie nebuvo jam tokie pakantūs.
Išmokęs skraidyti gandriukas visokiais būdais bandė pasimatuoti tą didijį tėvų lizdą. 😅 Kartais kai nieko nebūdavo lizde jam net nusišypsodavo sėkmė laikinai jame pabūti iki tol kol kuris nors jo neužmatydavo.😅
Rugpjūčio 14 d. pirmasis didįjį lizdą paliko jo stipriausias brolis, o po kelių dienų aplink nebebuvo matyti ir jo tėvų. Tad didžiajam lizde liko jo sesuo, o savajam - gandriukas.
Kai jiedu liko vieni, per keletą dienų, daugmaž vienas kitą toleruodami, galiausiai susibendravo gandriukas su savo sese ir rugpjūčio 18 d. rytą išskrido ir nebegrįžo.
Rodos tik vakar ryte jis išskrido į savo didžiąją kelionę, o jau jo ilgiuosi...❤️
Žinoma, ne viskas papasakota, bet štai tad tokia ta mūsų gandriuko istorija...🥰
Šis gandriukas man tapo gyvu priminimu, jog gamta priima mūsų pagalbą, jei ji ateina su meile ir pagarba. Kartais pakanka tik ištiestos rankos – šilumos, maisto ar saugaus kampo – kad silpnas gyvybės daigelis sužydėtų.
Tegul ši istorija primena ir padrąsina kiekvieną – mes tikrai galime būti tiltu tarp žmogaus pasaulio ir laukinės gamtos. Ir visada verta pabandyti, nes net maža pagalba gali užauginti sparnus. 🐦
Jūsų vet. gydytoja Ramunė Dvaržeckienė.
