Emilitacoon Maine Coon Cattery

19/03/2025

13/03/2025

01/03/2025

Aš nebijau senatvės, tikrai ne. Manęs negąsdina raukšlės, žili plaukai ar kūno negalavimai. Tai natūralu. Laikas bėga visiems, ir aš mačiau, kaip jis praeina, kaip kažkas, kas stebi tekančią upę. Iš pradžių lėtai, ramiai, tada vis greičiau ir smarkiau. Ne, tai manęs negąsdina.

Tai, kas mane iš tiesų gąsdina, – tai negalėjimas savimi pasirūpinti. Kad vieną dieną mano rankos, tiek daug dirbusios, manęs nebeklausys. Kad mano kojos, nunešusios mane į tiek daug vietų, liks nejudrios. Kad mano protas, visada smalsus, pasiklys savo labirinte. Tai mane iš tiesų gąsdina.

Nenoriu būti našta. Nenoriu, kad mano nepriklausomybė – mano brangiausias turtas – išslystų iš mano rankų kaip smėlis tarp pirštų. Visą gyvenimą buvau stipri. Sprendžiau problemas, rūpinausi artimaisiais, kūriau savo kelią. Ir dabar, kai gyvenimas trumpėja, vienintelė mano prašoma malonė – išsaugoti tai, kas esu, tai, kuo visada buvau: savarankiška, pasitikinti savimi, savo likimo šeimininkė.

Tai ne išdidumas, ne. Tai būtinybė jausti, kad vis dar galiu priimti sprendimus, kad mano valia išlieka nepažeista. Kad jei noriu atsikelti ir išsivirti kavos, tai ir padarysiu. Kad jei nuspręsiu išeiti į sodą, nueisiu tiek, kiek galėsiu. Kad jei trokšiu knygos, mano akys vis dar apglėbs jos žodžius.

Pati senatvė nėra bloga. Ji turi savo grožį, savo ramybę. Bet prarasti kontrolę, priklausyti nuo kitų – tai skaudu. Nes žinau, kad ir jiems tai nėra lengva. Niekas nenori matyti motinos, močiutės, prikaustytos prie lovos, trapios, priklausomos.

Vis dėlto galvoju, kad jei ta diena ateis, jei vieną dieną mano kūnas ar protas mane išduos, turėsiu išmokti tai priimti. Priimti, kad kaip kažkada buvau vaikas ir kažkas manimi rūpinosi, taip galbūt gyvenimas grąžins mane į tą pačią pažeidžiamumo būseną. Ir gal tai nebus taip blogai, jei šalia bus meilė, kantrybė ir orumas.

Bet kol galiu, kol laikas man tai leidžia, būsiu savimi. Nepriklausoma, laisva. Nes būtent tai mane palaiko. Ne jaunystė, kuri jau praėjo, ne metai, kurie dar liko, o tikrumas, kad vis dar esu savo likimo šeimininkė.