09/05/2026
27 dalis . Para ROMA , mucho amor.
.... ėjau lėtu žingsniu Ežero gatve Šiauliuose . Petį spaudė sunkus kelioninis krepšys , todėl kas kažkiek laiko teko svorį perleisti kitai rankai ....
.... ėjau stebėdamas viską , nes žinojau , kad šiais metais matau paskutinį kartą Lietuvoje žaliuojančią žolę , žydinčias gėles , dūzgiančias darbininkes bitutes , čiulbančius paukščius ....
....buvo liepos pradžia .... aš ėjau į geležinkelio stotį , nuo kur aš pradėsiu savo ilgą kelionę ir grįšiu atgal į Lietuvą po pusės metų , dar labiau sustiprėjęs , suvyriškėjęs , truputį labiau pasenęs ....
.... keista rašyti žodį pasenęs kai tau tada dar nebuvo nei trisdešimt ....
....bet visi mes senstame vienodai ir visi mes einame į vieną pusę , o niekam dar neteko eiti atgal į jaunystę , nebent į ją sugrįžti mintimis ....
.... dažnai girdime iš jaunų žmonių žodžius , senis , senė , .... bet ar susimąsto tie jauni žmonės sakydami tokius žodžius , kad tai laukia ir jų ....
.... kai jau turi 60+ išgirstu ir aš tokių replikų , bet .... aš paprasčiausiai į tai nusišypsau , nes aš tiksliai žinau , kad aš jau buvau jauno žmogaus kailyje , bet nežinau ar tie jauni išsišokėliai sulauks garbingo 60+ amžiaus ....
.... kodėl aš nežinau ? .... todėl , kad aš vaikystėje valgiau lašinius , keptas bulves ant laužo , vasaras leisdavau gamtos glėbyje , aš gyvenau vyresniems žmonėms pažįstamame laikotarpyje už kurį esu be galo dėkingas ponui LIKIMUI , o ne dabartinėje ,, koka kolos , čipsų ir kompiuterinių žaidimų karalystėje “ ....
.... bet , kiekvienai kartai savas laikas , nemoralizuosiu , tegul kiekvienas gyvena taip kaip jis nori , tai dabartinis gyvenimas , o man teko gyventi ne kaip aš noriu , bet kaip nori mano tėvai ....
.... traukinys Vilnius – Klaipėda atvyko laiku .... triukšminga traukinio kompanija mano minčių neišsklaidė , akys per langą stebėjo besikeičiančius vaizdus , lengvas supimas privertė snūstelėti ....
.... tuometinis ,, VĖTRUNGĖ “ viešbutis labiau garsėjantis , kaip jūreivių rezidencija mane sutiko be emocijų ... ne aš čia pirmas atvykau ir ne paskutinis išvyksiu .... šiandien čia aš atvykau išsimiegoti ir anksti ryte tęsti kelionę ....
.... aš paminėjau žodį jūreivių ne be reikalo , nes aš , šio pasakojimo autorius , prieš keletą metų baigęs Talino jūreivystės mokyklą , gavęs paskyrimą į tolimosios Šiaurės , už poliarinio rato uostą MURMANSKĄ , pradirbęs ne vienus metus tolimojo plaukiojimo laivuose SEVRYBXOLODFLOT laivuose , pasibastęs po pasaulį , dabar atvykau į Lietuvos jūreivių citadelę savo pirmai kelionei , jau kaip Lietuvos jūreivis ....
.... man užsakytas dvivietis numeris tą naktį turėjo tik vieną šeimininką , tačiau jame nesant televizoriaus , teko juo naudotis bendru aukšte esančiu televizoriumi prie budinčiosios .... o būtent tą vakarą mus visus prie televizoriaus pritraukė krepšinio finalas , tą vakarą aš pirmą kartą pamačiau Dirko Navickio beprotišką žaidimą , tą vakarą aš pamačiau Vokietijos krepšinio rinktinės triumfą ....
.... buvo 1993 metai ....
-------------------------------
... ankstyvas rytas , kuklūs pusryčiai , laukiantis didžiulis tam laikotarpiui gana aukštos klasės autobusas , kurį užsakė Valstybinė įmonė ,, Jūra “ ....
.... specialiai , vien mūsų jūreivių komandai užsakytas Estų bendrovės lėktuvas linksmai gaudė šildydamas savo variklius ....
.... nauji draugai , nauji pažįstami , maloni lietuviška kalba ir .... beveik pas kiekvieną jūrininką po buteliuką krepšyje .... jūs jau atleiskite , bet nuo šios akimirkos mes nugrimsime trumpam , bet ne giliai į 90 – ųjų jūrininkų gyvenimą ....
.... linksmai sukosi buteliukai .... vieni jau snaudė , kiti klegėjo , treti .... taip pralėkė 4 valandos ir išgirdome pranešimą ,, prašome prisisegti diržus “ lėktuvas Leidžiasi Portugalijos sostinėje LISABONOJE ....
.... įtariu labai gražus buvo vaizdas Portugalijos oro uosto tos dienos keleiviams , kai vieni mūsų lėktuvo keleiviai ėjo tiesiai , kiti svirduliavo , kiti vedami už parankių .... vyko iš lėktuvo į oro uostą ....
.... ar tai buvo mūsų kelionės galutinė stotelė ? .... tikrai NE ....lėktuvas pildėsi degalais , buvo vykdomi salono aptarnavimo darbai ....
.... sugrįžę į lėktuvą mes visi , kurie dar galėjo matyti ir suvokti situaciją buvome maloniai nustebinti .... mūsų dar su turiniu esantys buteliukai ir visas prie jų priklausantis arsenalas neliestas , kas be galo mums patiko ir mes visi nebyliai išreiškėme pagarbą Portugalijos piliečiams ...
.... noriu tik visiems pasakyti , kurie galvoja , kad tai nesąmonės , kur moralė , bet aš atsakysiu už visą to lėktuvo kompaniją : mes lėktuvuose mokėdavome gerti , bet nesivaidenti , kaip tenka skaityti spaudoje apie šiuolaikinius pokylius ar girtus asmenis lėktuve , kurie trukdo kitiems .... mūsų lėktuve skrido viena komanda , jūreiviai , kurie žinojo savo nerašytus kodeksus , todėl visi žinojo :
nori vaidentis , vaidenkis žemėje , bet ne ore ar jūroje ...
.... išvargę nuo ,,sunkaus darbo“ nusnūdę , išgirdome pranešimą : ,, prašome prisisegti diržus“ lėktuvas leidžiasi KABO VERDE , Žaliojo iškyšulio salyne Atlanto vandenyne ....
.... vėl eilinis mūsų komandos ritualas , einant iš lėktuvo , liūdnos akys dėl pasibaigusių atsargų ....
.... mes tą minutę ko gero labai pavydėjome lėktuvui , o jis tarsi juokėsi iš mūsų :
jam pildė degalų bakus , o mūsų ,, degalai“ baigėsi , bet juk nebūna padėčių be išeičių .... DUTY FREE parduotuvė nebuvo uždaryta , kaip Lisabonoje ( gal niekas nepranešė apie mus ) ....
.... pamenu tik tiek , kad su rankoje porą litrų SMIRNOF markės gaivinančio gėrimo , stovėjome prie kasos ir .... ant lėkštutės mes padėjome 100 nominalo kupiūrą su briedžio atvaizdu ....
.... įsivaizduokite visko mačiusios pardavėjos akis į tokią kupiūrą , kurios ji nebuvo mačiusi .... patikrinta visais įmanomais būdais , ji nežinojo kiek mums atiduoti grąžos , todėl kažkam paskambino ir po to rimtu žvilgsniu nuskenavusi mus , pasakė , atsiskaitymas tik doleriais .... mus ėmė juokas , kad mūsų ,, vagnorkė nesudirbo “ ....
.... lėktuvas nustojo šypsotis , kai pamatė , kad ir mūsų degalų atsargos papildytos ....
.... ,, prisisekite diržus“ , lėktuvas leidžiasi San SALVADORE , Brazilijoje ....
.... ar tai mūsų galutinė stotelė ? .... žinoma ne , bet mes vis artėjome ....
.... vėl jūreiviški lėktuvo palikimo ritualai , vėl viskas iš naujo ....
.... ,, prisisekite diržus“ , lėktuvas leidžiasi BUENOS AIRĖSE , Argentina ....
TAIP , tai mūsų galutinė stotelė .
Vargais ne galais mes susirinkome savo daiktus , padėdami vieni kitiems ir palike lėktuvą , bei praėję privalomas muitinės ir pasienio kontrolės procedūras , mes sulipome į specialiai mūsų komandai užsakytą autobusą ....
.... o štai ir laivas , kurį mes turėjome suremontuoti ir paruošti kalmarų ekspedicijai Argentinos vandenyse ....
.... baliai pasibaigė , prasidėjo darbadieniai ....
.... rytais pavalgę , po pusryčių mes remontavome laivą , vakarais po darbo , mes galėjome eiti kur nori ir niekam nerūpėjo kada grįši .... svarbiausiai tu turi būti rytoj ryte darbe ....
.... prasidėjo gyvenimas Pietų Amerikos žemyne ....
.... per pusantro mėnesio laivas buvo paruoštas , nes visa komanda vykusi į Argentiną buvo savo srities specialistai , visi gerai išmanėme savo darbą ....
.... bet čia ir prasidėjo visa kulminacija : Valstybinė įmonė ,, JŪRA“ merdėjo skolose , laivas buvo paliktas ir areštuotas ten kur jį remontavome : kanale netoli aikštės plaza ROMA ....
.... o ką veikėme toliau mes , jūreivių komanda , paklausite jūs ?
.... mes tiesiog toliau gyvenome laive , tinginiavome , dienomis , kai svilino karštis mes miegodavome kondicionuojamose kajutėse , o vakarais eidavome į FLORIDOS gatvę , žiūrėdavome koncertus ....
.... BUENOS AIRĖS vasaromis gyvena keistą gyvenimą : dieną miestas tarsi merdi , o naktimis jis tiesiog atgyja .... šokiai , muzika , dainos , minios žmonių ....
.... tinginiavimas yra labai gerai , kai nieko nedirbi , bet tau moka pinigus ....
.... mes gyvenome savo malonumui , o mums mokėjo algą nežiūrint , kad niekas nedirba ....
.... tuo labiau , kad mes turėjome savo areštuotame būste ,, aukso puodą“ - kažkur apie 30 tonų šaldyto kalmaro , kuris buvo nepajamuotas krovinys ir mūsų lietuvaičių sąžinė kuždėjo , kam jį palikti argentiniečiams .... o sąžinės balsas buvo šventas reikalas – juk tai tavo vidinis balsas ....
.... mūsų komanda sėkmingai aprūpinusi kalmaru aplinkinius miesto barus ir restoranus , susilaukė policijos dėmesio .... bet tai Pietų Amerika ir viską galima ,, suderinti “ ....
.... policija pradėjo ir valgyti kalmarą , o mes gėrėme prabangius gėrimus ....
.... žodžiu virė prekyba ir tęsėsi jūreiviška lietuvaičių odisėja pietų pusrutulyje ....
.... pas mus ne tik buvo baliai ir prekyba kalmaru .... vieni jau buvo suradę papildomus darbus Argentinos įmonėse , turėjome vizas , bet darbas nelegalus buvo , kiti gyveno kultūrinį gyvenimą : lankydavomės futbolo rungtynėse ( nors pats myliu sportą , bet vietinių požiūris man nepatiko – fanatiškumas su agresija gal pavadinčiau ) , teko lankytis DŽEKSONO , MADONOS , BON JOVI koncertuose , kurie paliko neišdildomus įspūdžius ....
.... festivaliai festivaliais , bet kažkada reikia pasakyti ir STOP ....
.... sunku išeiti iš tokio gyvenimo ritmo , bet .... stalo žaidimas nardai čia žymiai padėjo...
.... vakarais ant denio vykdavo azartiškos varžybos nardais , kauliukais ....
.... laivuose gyvendavo ne tik jūreiviai , laivuose gyvendavo ir katinai ....
.... kiekviename laive , kuriame aš esu dirbęs per savo jūrininko karjera , jame būdavo vienas ar net keli katinai ....
.... ne išimtis buvo ir mūsų laivas Argentinoje .... jame gyveno pasakyčiau gana prižiūrėtas ir gražus katinas .... iš kur jis atsirado , aš nežinau , nes jį radome jau atvykę ....
.... katinas gyveno pas moterį , kuri buvo atsakinga už patalynės ir rūbų skalbimą ....
.... norėdavome ir mes pasimeilinti tam katinui , bet katinas yra katinas ir jam nebuvo reikalingi eiliniai komandos nariai , kai jis miega pas savo šeimininkę baltoje patalynėje ir jo draugai laivo kepėjai ar virėjai ....
.... ir ką tu gali pasiūlyti katinui per pietus , kai tas katinas jau tą maistą valgė iš paties virėjo rankų , dar tada , kai mes net nežinojome šios dienos patiekalo ....
.... barškėjo mėtomis nardų žaidimo kauliukai , katinas sėdėjo netoliese ....
.... didoki vakaro vabzdžiai katiną sėkmingai vedė iš kantrybės ir .... katinas paskui vieną iš jų pasileido per denį .... visi žvengė , katinui trūko kantrybė ....
.... vabzdys dingo ertmėje pro kurią laivas lynais buvo pritvirtintas prie krantinės ....
.... katinas ir nestabdė , bei dingo iš mūsų akiračio ....
.... galvoje staiga suveikė tarsi signalizacija : tarp laivo ir kranto 3 – 4 metrai , tarp laivo ir kranto tik ,, guminiai ,,krancai “ saugantys laivą nuo smūgių į krantą ir daugiau vanduo ....
.... as galvojau jau ne sėdėdamas , o bėgdamas link katino dingimo vietos .....
.... žemai aš mačiau bejėgiškai įsikibusį gyvūną į ,, guminius krancus“ .... delsti nebuvo laiko ....
.... aš per kabančius kaproninius laivo lynus nušokau gelbėti katino ....
.... šlapias gyvūnas buvo sučiuptas viena ranka ir tiesiog atplėštas nuo gumos , nežiūrint į jo urzgimą ir grasinimus ....
.... draugai greitai įvertinę situaciją , išbėgo iš laivo ant kranto , nuleido virvę su kilpa , kad užsinertų mane ir sėkmingai ištraukė mane ant kranto .... aš nepaleidau šlapio gyvūno , aš pats jį tarsi mirtiname gniaužte savo rankoje nunešiau į laivą , kur jo laukė verkdama šeimininkė ....
.... vieni žavėjosi poelgiu , kiti vadino idiotu , kuriam katino gyvybė svarbiau už savo ir uždavė klausimą : kas būtų buvę , jei nebūtum pataikęs nušokti ir būtum patekęs tarp laivo ir ,, krancų“ ....
.... nuomonių buvo įvairių .... bet man jos nelabai rūpėjo ....
.... kai kada gelbėdamas kitų gyvybę , tu negalvoji apie saviškę ....
.... man tą minutę protas sakė , kad reikia gelbėti katiną ....
.... draugas man ramiai , nieko nesakydamas įpylė stiklinę degtinės .... aš išgėriau .... eime į miestą naujagimi , prasiblaškysime ....
.... gyvenimas tęsėsi ....
.... susipažinome per pusmetį su vietiniais šalia dirbusiais ar gyvenusiais , po truputį bandėme įvaldyti ispanų kalbą , mus žinojo to rajono baruose , pažinojo ir policija , ir juodaplaukės merginos ....
Aš čia dabar buvau nebe Romualdas , o tiesiog Roma ....
.... gyvenimas virė , bet jis negali virti amžinai ....
.... atėjo diena , kai aš turėjau išvykti iš taip jau artimu tapusio pietų pusrutulio ....
.... tai nebuvo mano gimtinė , mano namai , aš ilgėjausi Lietuvos ....
Atvyko autobusas , susirinko išleisti jau artimais tapę vietiniai .... vėl degtinė malšino liūdesio akimirką ....
.... aš mačiau stovintį prie krantinės laivą , kurio jau niekada nebepamatysiu , aš mačiau ant pakilimo laive sėdintį katiną , kuris tarsi žiūrėjo būtent į mane ....
.... apsikabinimai , karšti bučiniai ir maža dėžutė su rausvu meškiuku .... čia tau , pasakė mergina , bet nespėjau paklausti nuo ko , nes aplink vyko atsisveikinimo akimirkos ....
.... dingo juodaplaukė mergina padavusi man meškiuką ....
.... aš pakėliau galvą į laivą .... katino ten nebuvo ....
.... aš rankose laikiau nedidelį meškiuką , kurio šone ant juostelės buvo parašyta ranka :
PARA ROMA , MUCHO AMOR ....
( ROMAI , daug meilės )
---------------------------------------------------------------------------------------------
.... tas meškiukas nuo to momento mane lydi gyvenime ....
.... jis visada kabo automobilyje prie veidrodėlio ....
.... jis visada man primena saulėtąją Argentiną , denyje sėdintį katiną ....
Gyvenime kartais sugrįždamas į praeitį gailiesi savo veiksmų ar poelgių ....
Aš pats sau užduosiu klausimą ir pats atsakysiu :
Ar aš pakartočiau , jei reikėtų atsidurti už laivo borto gelbstint katiną ar kitą gyvūną ?
Be abejo TAIP ......
