30/12/2025
Metų pabaigai noriu jus supažindinti su Teriku! Šuniuku - supermenu 🦸♂️, didžiulės asmenybės ir charizmos leteniuku, kuris įkvepia visus sutiktus žmones, įskaitant ir mane pačią. Terikui yra 14m. ir jis sveria 13kg., kas mums bus aktualu toliau tekste. Jis turėjo 2 stuburo išvaržos operacijas, po antros nebeturėjo giliojo skausmo ir ne vienas gydytojas sakė jo šeimininkei negaišti laiko, nes jis tikrai nevaikščios. Bet Terikas, kaip jau minėjau, supermenas, jis nepasiduoda lengvai ir kai žmonės turi posakį, kad kai žmogus labai nori gyventi – mokslas bejėgis, taip ir šis mažylis tik parodė statistikai liežuvį ir keturiomis nuskuodė paplaukioti!
Dažnai girdžiu, kad šunims giliojo skausmo suvokimo (DPP) praradimas laikomas „galutiniu nuosprendžiu“, po kurio siūloma susitaikyti su neįgaliojo vežimėliu, labai ribota gyvenimo kokybe, ar, deja, dar blogiau.
Peržvelkime, ką apie tai rašo moksliniai tyrimai:
Gallucci ir bendraautorių tyrime (J Vet Intern Med, 2017) buvo analizuoti 81 šunys, patyrę negrįžtamą torakolumbalinį (krūtinės-juosmens srities) nugaros smegenų pažeidimą ir visiškai praradę sąmoningą skausmo pojūtį. Po intensyvios, struktūruotos reabilitacijos 59 % šių šunų išsiugdė savarankišką refleksinę eiseną - spinal walking, leidžiančią jiems patiems atsistoti, judėti ir atnaujinti ėjimą net po kritimo.
Šis reiškinys pagrįstas centrinių eisenos generatorių (CPG) veikla stuburo lygiu. Net nutrūkus ryšiui su galvos smegenimis, nugaros smegenyse išlieka neuroniniai tinklai, gebantys generuoti ritmišką judėjimą, jei jie yra kryptingai stimuliuojami per propriocepciją, atramą, pasikartojančius judesių modelius ir sensorinę grįžtamąją informaciją. Kitaip tariant - eisenos „programa“ gali būti perrašyta pačiame stubure.
Tyrimas taip pat parodė, kad jaunesni ir lengvesni šunys spinalinę eiseną išsiugdo dažniau, tačiau tai nereiškia, kad vyresni ar sunkesni pacientai neturi šansų - jiems dažnai tiesiog reikia ilgesnio, kruopštesnio darbo. Prisiminkit Teriką!
Man, kaip veterinarijos gydytojai, dirbančiai reabilitacijoje, tyrimas dar kartą atkreipia dėmesį, ką ir taip nuolat kartoju - giliojo skausmo suvokimo nebuvimas negali tapti gyvenimo pabaiga. Paralyžius nėra gyvenimo kokybės rodiklis. Tai yra rodiklis pradėti kryptingą, nuoseklų ir moksliškai pagrįstą judesio mokymą, kuris gali sugrąžinti šuniui savarankiškumą, orumą ir džiaugsmą judėti. Ir net tada, kai spinalinė eisena neišsivysto, o vežimėlis tampa šuns gyvenimo palydovu, reabilitacija sustiprina šuns pasitikėjimą savimi, padrąsina stengtis ir judėti, prablaško jų pasikeitusioje kasdienybėje. Ir tie, kurių leteniukams teko šitą patirti, neduosit sumeluoti, kokiai daugybei šunų tai įneša gryno džiaugsmo, grąžina degančias akis ir padeda pereiti per tą depresijos laikotarpį, kol jie priima savo naują realybę. Tiesiog nėra priežasties nepabandyti pastatyti jų vėl ant kojų!
Kam įdomu panagrinėti giliau - https://tvirtaletena.lt/spinaline-eisena
Linkiu niekada nepasiduoti!
