27/06/2025
Taip jautru ir tikra🩷
Tad dalinuosi ir su Jumis.
https://www.facebook.com/share/p/1GoK59Apjb/
Šiandien kalbėjausi su moterimi, kuri ką tik neteko savo mylimo augintinio. Klausydama jos tylos tarp sakinių, stebėdama jos sudrėkusias akis, jaučiau, kiek daug skausmo telpa į žodžius „jos nebėra“.
Mes dažnai kalbame apie netektį, kai išeina žmogus. Tada žinome, kad reikia tylėti, apkabinti, būti šalia. Ne visada taip darome, bet žinome. Bet kai išeina augintinis – tas, kuris kasryt pasitikdavo džiaugsmo kupinom akim, kuris įsirangydavo lovoje ir prisiglausdavo, buvo šalia per šventes ir krizes, kuris tyliai klausė Tavo paslapčių, kuris jautė Tavo nuotaikas geriau nei bet kas kitas – aplinkiniai dažnai neskuba išgirsti, kas iš tikrųjų skauda.
„Ne žmogus gi“, – sako.
Bet kiekvienas, kuris turėjo ryšį su savo augintiniu – tikrą, gyvą, besąlygišką – žino: tai buvo šeima. Siela, kurią įsileidai į savo gyvenimą ir širdį. Ir jos netekus – skauda labai giliai.
Žmonės gedėdami augintinių kuria mažus atsisveikinimo ritualus: dega žvakutes, rašo laiškus, laidoja kurdami jiems prasmingus ritualus. Tai nėra perdėta – tai žmogiška. Tai būdas išbūti tą tuštumą, kuri atsiranda, kai šalia nebelieka to, kuris be žodžių mokėjo būti tiesiog su Tavimi.
Jei esi tas žmogus, kuris šiuo metu gedi savo augintinio – žinok, Tavo skausmas yra tikras. Ir tu turi teisę jį išgyventi taip, kaip tau reikia. Lėtai, tyliai, su ašaromis ar be jų.
O jei esi šalia žmogaus, kuris išgyvena tokią netektį – tiesiog būk. Nemenkink. Nesakyk „ne žmogus gi“. Verčiau paklausk: „Kuo jis tau buvo?“ – ir išgirsi visą vieno gyvenimo istoriją, kurioje augintinis buvo ne „tik šuo“ ar „tik katė“, o tikrasis draugas.
