06/05/2026
Yra vienas dalykas, kurį per laiką pradėjau matyti vis aiškiau dirbdama su sudėtingesnės būsenos žirgais. Labai dažnai jų „netinkamas“ elgesys nėra tiesiog bandymas neklausyti ar dominuoti. Dažniausiai tai būna būdas kažkaip susitvarkyti su vidine būsena. Su įtampa, nesaugumu, susijaudinimu, per didele stimuliacija. Vieni pradeda skubėti, kiti tampytis, stumdytis, kandžiotis, atsijungti, kiti, nors ir nieko nedaro, bet viduje būna visiškai užsidarę.
Su laiku pradedi suprasti, kad vien sustabdyti elgesį dažniausiai neužtenka. Jei žirgas kažką daro todėl, kad kitaip nemoka susitvarkyti su savo būsena, atėmus tą veiksmą labai svarbu pasiūlyti jam alternatyvą. Kitą būdą būti situacijoje. Kitą patirtį. Sąlygas, kuriose jis bent trumpam gali pradėti jaustis kitaip.
Kartais žmonėms atrodo, kad darbas su nervų sistemos reguliacija turi atrodyti labai švelnus, beveik be jokių ribų. Bet mano patirtis kitokia. Labai daug žirgų nurimsta tik tada, kai atsiranda aiškumas. Kai aplinka tampa nuspėjama. Kai žmogus nepasimeta jų reakcijoje, nesivelia į chaosą kartu, bet ir neleidžia žirgui vis giliau eiti į tą pačią įtampos spiralę.
Ši vieta dažnai būna sunkiausia tiek savininkams, tiek stebintiems iš šono. Nes ribos iš išorės kartais atrodo kaip spaudimas ar bausmė. Ypač jei matomas tik momentas, o ne visas procesas. Bet man labai didelis skirtumas yra tame, iš kokios vietos ta riba atsiranda. Ar žmogus bando nuslopinti simptomą, nes pats nebegali atlaikyti situacijos, ar jis bando padėti žirgui nebegrįžti į jam pačiam žalingą reakcijos modelį.
Tiesa tokia, kad tas procesas ne visada atrodo gražiai. Kartais žirgas, nebegalėdamas naudoti senos strategijos, trumpam tampa dar jautresnis, dar labiau pasimetęs. Nes sena sistema jau nebeveikia, o naujos jis dar nemoka. Man atrodo, žmonės dažnai neįvertina, kiek daug kantrybės ir laiko kartais reikia tam tarpiniam etapui.
Žmonės nori matomo, greito rezultato, "gėlyčių". Nori arba „veikia“, arba „neveikia“. O darbas su būsena dažnai vyksta daug subtiliau. Per mažus pokyčius, kuriuos pirmiausia pamatai ne kaip konkretų rezultatą, o tame, kaip žirgas pradeda jaustis šalia žmogaus, kaip greitai sugrįžta iš reakcijos, kiek mažiau jam reikia gintis nuo aplinkos.
Kuo toliau, tuo man daug svarbiau yra ne tai, kaip greitai žirgas pradeda „teisingai elgtis“, o ar procese iš tikrųjų tampa saugesnis savo kūne ir nervų sistemoje.
Ilgainiui tai pradeda keisti ne tik žirgo elgesį, bet ir visą jo savijautą. Kai žirgui nebereikia nuolat gintis, tvarkytis su per didele įtampa ar ieškoti būdų „išgyventi“ situaciją, kūne atsiranda daugiau laisvumo. Daug kas, ką žmonės bando taisyti techniškai – skubėjimas, kietas kontaktas, atsijungimas, nuolatinė įtampa – gana dažnai pradeda keistis tada, kai keičiasi pati būsena.
Galiausiai visa tai veda link žirgo, kurio nebereikia tiek kontroliuoti, kuris jaučiasi saugesnis šalia žmogaus, geriau jaučia savo kūną ir gali lengviau bendradarbiauti. Tada daug dalykų atsiranda natūraliai – ne laikant ar nuolat koreguojant, o iš didesnio vidinio stabilumo.
Lina 🧡
